Post by EZIn addition, Valatka outlines an existing trend in todays lrytas.lt
http://www.lrytas.lt/-12081213731207071520-p1-Komentarai-Apspjaudyti-...
So that creature is not even special.
-EZ
Kam jau kam, bet tau ir Valatkai geriau patyleti. Tu ir Valatka ir
jiems panasus toli grazu ne visa Lietuva. Ir ne Adamkus su savo
pedikais.
http://andriusblo.blogspot.com
NUSIKALTIMAI, BAUSMĖS, POLICIJA, TEISMAI IR POLITIKA
Istorikas ALGIS KASPERAVIČIUS
Lietuvoje nuo 1990 metų įvyko nemažai pasikeitimų tiek politiniame bei
ekonominiame gyvenime, tiek kultūros, švietimo ar žiniasklaidos
srityse. Ekonomikoje pažangą keisdavo smukimas, paskui vėl pakilimas,
o kitose srityse vaizdelis gana liūdnas. Pastoviai augo tik
nusikalstamumas ir nesikeitė valdžios, tiksliau apsišaukėliško "elito"
požiūris į šį paprastiems piliečiams, paniekinamai vadinamiems
"runkeliais" siaubingą ir visiškai pakertanti pasitikėjimą sava (?)
valstybe reiškinį. Tokio nusikaltėlių-sadistų ir degeneratų siautėjimo
Lietuva nepergyveno nei vienos praeito amžiaus okupacijos metais ir
joks okupantas nebuvo toks atlaidus nusikaltėliams.
Čia turiu omenyje ne vadinamąjį organizuotą nusikalstamumą, kuris mūsų
Tėvynėje - naujas reiškinys, suklestėjęs dėka privatizacijos ir
"laisvos rinkos" kūrimo. Šiuo atžvilgiu padėtis Lietuvoje labai panaši
į esančią daugumoje buvusių socialistinių šalių. Juk ne be pagrindo
vieno lenkų ansamblio dainoje skamba tokie žodžiai: "Pasibaigus
gangsterio teismo procesui teisėjas statosi vilą su baseinu, o
prokuroras sėda prie sportinio mersedeso vairo". Aišku, turėtų būti
dar ir politikas, bet daina - ne sociologinis traktatas. Pagaliau visi
šie dalykai vyksta "elito" aukštybėse ir gangsterio ar
kontrabandininko "nupirktas" teisėjas galėtų griežtai bausti žiaurius
nuo alkoholio praradusius žmogiškumo likučius paprastų, varganų žmonių
žudikus, prievartautojus ir homoseksualistus-pedofilus. Istorijoje
apstu panašų pavyzdžių. Beje ir organizuoto nusikalstamumo
"autoritetai" (terminas abejotinas, tačiau šiuolaikinėje Lietuvoje
labai paplitęs) su pasišlykštėjimu žvelgia į degeneratus žudančius
dėl 100 litų ar pigaus mobilaus telefono.
Tačiau Lietuvos teisėjai nuo 1990 (tikriausiai, ne visi, bet kaip tai
sužinoti?), deja, veikia kitaip. Užtat nusikalstamumas, kuris nėra
išimtinė Lietuvos ypatybė įgavo naują kokybę arba kaip formuluoja
filosofai - kiekybė peraugo į kokybę. Tad panagrinėkime kai kurias tos
kokybės apraiškas.
"Šioje šalyje nėra vietos senukams"
Holivudo filmas, kurio pagrindinio vaidmens atlikėjas ispanų aktorius
J.Bardemas gavo "Oskaro" prizą - ne apie dabartinę Lietuvą, tačiau
pavadinimas nuostabiai atitinkama jos tikrovę. Tinka ir vieno iš filmo
herojų frazę: "Jis psichopatas žudikas, na, ir kas? Tokių pilnos
gatvės", jeigu žodį "psichopatas" pakeistume "girtuoklis". Senukų
gyvenusių vienkiemiuose žudymas tapo Lietuvos, tada dar tik Dzūkijos,
specifika jau paskutiniuoju tarybiniu dešimtmečiu apie ką, berods
1989 metais, rašė viename publicistinių straipsnių Sigitas Geda.
Tačiau tada šitokios tragedijos vis tik pasitaikydavo labai retai.
Padėtis pirmaisiais metais po 1990-ųjų ryškiai nepablogėjo. Pirma,
nespėta reformuoti pagal Europos Tarybos, Europos Sąjungos ir nežinia
dar kieno reikalavimus teismų ir bausmių atlikimo sistemos. Antra,
nebuvo dar paaugusi karta "laisvės vaikų", su ypatingų pasimėgavimu
žudanti, plėšanti, prievartaujanti senutes ir senukus. Trečia,
"elitas" gal tebejautė šiokį tokį ryšį su tauta ir bent minimalią
atsakomybę jai.
Lūžis, tikriausiai, įvyko 1998 metais ir nuo tada ligi šiol "senukams
vietos nėra". Šalia kitų veiksnių tai lėmė įsigaliojęs įstatymas dėl
mirties bausmės panaikinimo, dosniai žarstomos amnestijos ir ypatingai
pirmalaikis paleidimas iš įkalinimo vietos "už gerą elgesį", tarsi
toks elgesys būtų kažkoks nuopelnas Tėvynei, na ir, suprantama,
visokių "žmogaus teisių gynėjų" demagogija. Nesakau, kad paveldėta iš
TSRS kalėjimų ir kolonijų sistema neturėjo būti pertvarkoma,
sudaromos palankesnės sąlygos besistengiantiems pasitaisyti, tačiau
būtent minima sistema kaip tik ir nebuvo keičiama. Užtat leista
kaliniams nedirbti, dienų dienas žiūrėti televiziją, auginti raumenis
sporto salėse, rūpinamasi geru jų maitinimu. Tačiau ar šie bei kiti
panašūs palengvinimai padeda dvasiškai atgimti ir išėjusiems į laisvę
tapti nepavojingais savo artimam? Atsakymas turbūt negali būti
teigiamas. Visuomenė tai puikiai supranta. Sakoma "Liaudies balsas -
Dievo balsas", bet Lietuvoje valdantieji jo negirdi. Ne tik Dievo,
bet ir prokurorų.
Štai pavyzdžiui 2001 metais naktį iš balandžio 12 į 13 Ukmergėje
keturi nusikaltėliai įsiveržė į 83 metų M.Kobekovo ir jo penkeriais
metais jaunesnę žmonos namus. Įsibrovėliai sutuoktiniams surišo rankas
bei kojas ir žiauriai mušė, kankino. Plėšikai reikalavo aukso ir
pinigų. Toliau reikėtų cituoti iš laikraščio informacijos:
Namų šeimininkas - buvęs Tarybinės armijos karininkas, vėliau Ukmergės
garsėjęs kaip geras dantų technikas - kankinimų neištvėrė ir mirė.
Manoma, kas jis buvo pasmaugtas.
Nusikaltėliai nuo vyriškio pirštų nuplėšė du auksinius žiedus, nusegė
auksinį laikrodį.
Nuo jo žmonos rankų sužvėrėję plėšikai keturis auksinius žiedus
nuplėšė su oda, išsukinėdami pirštus. Taip pat buvo nutrauktos ir dvi
auksinės grandinėlės, nudrėksti auskarai.
Išsigandusi ir sumušta V.Kobekova pakluso plėšikų reikalavimui ir
atidavė visas namuose laikytas santaupas - du tūkstančius litų.
Ieškodami daugiau pinigų bei vertingų daiktų įsibrovėliai Kobekovų
namuose viską išvertė, nupjovė telefono laidus ir išėjo tik apie pusę
penktos ryto.
Likusiai gyvai V.Kobekovai buvo prigrasinta pusvalandį gulėti ir
niekam nesiskųsti.
Policija per 10 dienų trys nusikaltėlius sulaikė, o ketvirtas, gyvenęs
Klaipėdoje su sugulove, mirė apsinuodijęs alkoholiu, šalia lovos buvo
rasti keturi tušti alkoholio buteliai. Visi nusikaltėliai susipažino
Pravieniškių griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Baudžiamąją
bylą tirianti prokurorė pareiškė, kad "Jei ne pernai paskelbta
amnestija M.Kobekovas būtų galbūt gyvas. Juk trys iš keturių
nusikaltėlių dar visai neseniai buvo kaliniai [Žr.: "Lietuvos rytas",
2001 04 24, Nr. 94, p. 5]
"Lietuvos rytui" galima pateikti daugybę priekaištų dėl jo
apžvalgininkų arogancijos, tendencingumo, tiesiog netiesos sakymo, bet
jo "Penktasis puslapis" objektyviai atspindi siaubingą kriminalinę
padėtį Lietuvoje. Tai tarsi juodasis metraštis, svarbus ir lengvai
prieinamas būsimųjų kartų istorikams, pateikiantis informaciją ne tik
apie nusikaltimus, bet taip pat nusikaltėlių teismus bei nuosprendžius
jiems. Šiemet vietoje "Penkto puslapio" kriminalinio pobūdžio
informacija užima jau beveik penkis puslapius ir tai, tikriausiai, ne
vien dėl dienraščio formato pasikeitimo...
Pranešimų apie nusikaltimus pilna ir kituose laikraščiuose, tačiau
apibendrinimus, daug maž analitinio pobūdžio straipsnius retkarčiais
randame tik specializuotame leidinyje "Akistata". Štai 2003 m. liepos
8 d. straipsnio pavadinimas "Kaimuose siautėja vakarykščiai kaliniai".
Pateikta keletas sukrečiančių pavyzdžių apie nusikaltimus, kurių
pasėkoje invalidu tapo 64 metų darbštus vienišas dzūkas, kitam -
aštuoniasdešimtmečiui - nusikaltėliai peiliu subadė vieną ranką, o
kitą išsuko ir atėmė "kone visą gyvenimą pakasynoms taupytus
pinigėlius - per 3000 litų".
Kaip teigiama straipsnyje, plėšikai - anksčiau ne kartą teisti,
neseniai iš laisvės atėmimo vietų (kaip pasitaisę!) paleisti Dzūkijos
krašto gyventojai: "Ką reiškia tas žodelis "pasitaisę" - neslėpdama
nuostabos vien nusikaltėlių naudai rašomais įstatymais ir valstybės
abejingumui doriems žmonėms piktinosi viena Alovės seniūnijos
darbuotoja, nenorėjusi būti įvardinta (bijo šiuose kraštuose
siautėjančių banditų keršto)".
2003 metų pavasarį ir vasarą 7 vienišas senutės Alytuje ir Prienuose
nužudė aštuoniolikmetis Vytautas Majauskas, jo pusbrolis
septyniolikmetis Robertas Tamarevičius bei dar kai kas iš vyresnių jų
giminaičių. Tai jau "laisvės vaikai" ir užmojai didesni, bet
pastebėtina, kad mirties pavyko išvengti vienai žudomųjų
"devyniasdešimtmetei alytiškei , kurios nualpimas buvo palaikytas
mirtimi" [Žr.: "Kauno diena", 2003 08 14, p. 6].
Tačiau išskirtiniai ne tik Lietuvos mastu moraliniu išsigimėlių ,
nepagrįstai gal spaudos vadintų maniakais, nusikaltimai nesujaudino
labai nei valdžios, nei visuomenės, nei bažnyčios. Kardinolas
A.J.Bačkis nuo pat 2003-jų pavasario buvo susirūpinęs "burtininkės
" Lenos Lolašvili galima įtaka Lietuvos politikai, o metų pabaigoje
kartu su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi uoliai vykdė "Lietuvos ryto"
politinį užsakymą. Kas jam kažkokios ten vargingos senutės... Netrukus
buvo nužudyti trijų žinomų žmonių gimdytojai. 2004 m. balandžio mėn.
Velykų išvakarėse Molėtų rajone nukankinta 73 metų vieno istoriko
motina: "Prieš mirtį moteris buvo ilgai kankinta, smaugta, o
galiausiai pakarta aliuminine viela. Išsigandę žmonės svarstė, kodėl
žudikai buvo tokie žiaurūs - laidais surišo senutei rankas, apvyniojo
kaklą ir smaugė" [Žr.: "Valstiečių laikraštis", 2004 04 17, Nr. 31, p.
6].
2005 metų vasaros pabaigoje žudikų aukomis tapo85 metų sulaukęs
rašytojo Juozo Marcinkevičiaus tėvas Prienų rajono Gerulių kaime, o
rugsėjo 15-osios naktį - lėktuvų sporto meistro Jurgio Kairio 79 metų
tėvas Šilalės rajono Beržės kaime. Jo budelis - 29 metų amžiaus
keturis kartus teistas Romualdas Grikietis, kuris pas auką ėjo išgėręs
butelį degtinės, o auką daužė kumščiais ir spardė. Senukas buvo
užspardytas, jam "plyšo širdies raumuo, lūžo keturis šonkauliai, buvo
sudaužyta galva". Senasis Kairys ištvėrė Sibiro tremtį, kurioje gimė
jo vaikai. Kažin ar paskutinėmis gyvenimo sekundėmis jo akyse
pasivaideno "vien miškų nenusakomi toliai ir sniegynai, kiek mato
akis" iš kur jis su šeima grįžo gyvas ir sveikas. Tačiau tokia mirtis
jam niekada turbūt nesivaidena...
Suprantami jo vaikų pergyvenimai, bet keista jog lakūnas Jurgis Kairys
reikšdamas nuoširdų pasipiktinimą betvarke Lietuvoje kažkodėl
apkaltino Prezidentą R.Paksą, esą atsakingą už šią betvarkę. Tačiau
R.Paksas ir buvo nušalintas ilgiausiai Europoje užsitęsusio
valstybinio perversmo būdu faktiškai dėl siekių bent šiek tiek
pataisyti ydingą Lietuvos teisėtvarką.
2002 metų lapkrityje ne R.Paksas buvo prezidentu, tačiau štai tokią
informaciją randame lapkričio 23 d. "Lietuvos ryto" penktajame
puslapyje: "Vienkiemyje surastas nužudyto vyriškio kūnas", apie tai,
jog Anykščių rajone, netoli Kavarsko Sudeikių kaimo nuošaliame
vienkiemyje rastas negyvas 75 metų pensininkas Pranas Mackonis.
Lavoną apžiūrėjęs ekspertas neabejoja, kad sodybos šeimininkas mirė
nuo patirto smurto - jam buvo sulaužyti kaukolės kaulai. Kitas
pranešimas tame pat puslapyje: "Kaukėti plėšikai užpuolė tėvą ir
sūnų". Ten rašoma, kad Alytaus rajono Fermos kaime veidus kepurėmis ir
megztiniais užsidengę plėšikai įsibrovė į namus, reikalaudami pinigų
sumušė 76 metų namo šeimininką bei atvažiavusį jį aplankyti 46 metų
sūnų. Šis apsvaigintas plytos smūgiu ir suspardytas atsipeikėjęs
sugebėjo išlėkti šauktis pagalbos, tad plėšikai paspruko. Tėvas buvo
mažiau sužalotas ir susiuvus žaizdas galvoje išleistas namo, sūnus dėl
daugybinių kūno sumušimų paguldytas į ligoninę. Žinutės pabaigą verta
pacituoti ištisai: "Po užpuolimo įbaugintas vyriškis policijai
nenorėjo nieko pasakoti. Nukentėjusysis tik kartojo niekam pretenzijų
neturįs ir prašė palikti jį ramybėje.
Ligoninėje gulintis sūnus įtaria, kad į tėvo, kuris jau ne kartą buvo
apvogtas, namus įsiveržė jį pažįstantis asmenys". Taigi ramiau be
policijos pagalbos...
Praėjo penkeri metai - prezidentauja tas pats V.Adamkus. Tiktai
straipsnių antraštės "Penktajame puslapyje" tokios pat bauginančios:
"Nužudytas vienišas pensininkas", apie 77 metų A.J. smurtinę mirtį
Akmenės rajone (2007 06 13, Nr. 133); "Įnamis pagaliu užmušė
šeimininkę" minima Tauragės rajono Paaglionių kaime nužudyta vieniša
86 metų Petronėlė Kasputytė: "Rytą ją nužudyta rado atėjusi aplankyti
globėja. Iki pusės išrengta negyva moteris gulėjo virtuvėje ant
grindų. Žudikas pasiėmė rasto maisto ir seną radijo imtuvą"(2007 11
31, Nr. 299).
O štai dar vienas eilinis, įprastas spaudos pranešimas: "Neblaivus
įsibrovėlis terorizavo dvi Jonavos rajono gyventojas. Į svetimus namus
įsibrovęs lazda ginkluotas plėšikas iš Petrašiūnų kaimo 70 metų
gyventojos reikalavo pinigų, o jų negavęs sumušė ir išprievartavo
pagyvenusią moterį. Kita įsibrovėlio auka tapo to paties kaimo 79
metų moteris. Iš jos plėšikas atėmė 30 litų. Policija teigia
sulaikiusi įtariamąjį - neseniai 18 metų perkopusį gretimo kaimo
gyventoja. <...>Sekmadienio rytą į 70-metės namus užsukusi jos dukra
nukentėjusiąją nuvežė į Jonavos ligoninę, kur medikai konstatavo
rankos lūžį ir galvos sumušimą ["Kauno diena", 2007 05 15, Nr. 108].
Ankstesnis ypatingas, nors ir ne pats žiauriausias atvejis - per vieną
mėnesį du kartus Lazdijuose apiplėštas neprimatantis ir neprigirdantis
vienišas šimtametis senukas. Pirmą kartą atsinešę butelį degtinės du
vyrai jį išgėrė ir pavogė santaupas - 5000 litų. Antrą kartą, naktį
"išdaužę durų stiklą į šimtamečio namus įsibrovė du nepažįstami vyrai.
Vienas jų mušė šeimininką, reikalavo pinigų. Pagrobę kambaryje ant
staliuko rastus 20 litų išsinešdino" ["Lietuvos rytas", 2006 06 30,
Nr. 147].
Graudūs ir slogūs faktai, nors tai tik menkutė, tiesiog mikroskopinė
dalelė aukų sąrašo. Pilnas jis primintų prieš gerą dešimtmetį
išspausdintą knygą, kurioje kruopščiai surinkta informacija apie visus
nacistinės okupacijos metais (1941-1944) išžudytus Vilniaus žydus.
Tiesa, dabartinėje Lietuvoje nusikaltėlių aukomis tampa ne tik
senukai, žudomi daugiausia suaugusių recidyvistų. Išaugo nauja žudikų
ir prievartautojų karta, neprisimenanti tarybinio laikmečio ir,
suprantama, nepaveikta tuometinės oficialios komunistinės ir
ateistinės ideologijos.
"Laisvės vaikai"
Taip su pasididžiavimu vadinama ši karta spaudoje ir kai kuriuose
sociologiniuose darbuose pabrėžiant tai, kad ji atvira pasauliui,
naudojasi internetu, žavisi repo ir hip hopo stiliaus muzika,
susikalba ir dainuoja angliškai, keliauja po platųjį pasaulį,
studijuoja Vakarų universitetuose, kurių (visų?) lygis daug aukštesnis
negu Lietuvoje, atsikratę provincializmo ir davatkiškumo, kuris esą
slėgė ankstesnes XX amžiaus lietuvių kartas. Tačiau tai kartai
priklauso ir nesuskaitoma daugybė "Penktojo puslapio" bei išvis
kriminalinės kronikos personažų. Vieni iš tų personažų - aukos, kiti -
jų kankintojai. Visuomenė, jau nekalbant apie "elitą" prie tokios
baisumos priprato ir turbūt į ją kreipia dėmesio ne daugiau nei į
daugelyje periodinių leidinių spausdinamus horoskopus.vis tiek gal
reikėtų priminti kai kuriuos tipiškus (deja, taip) dabartinei
Lietuvai įvykius ir jų aplinkybes.
1999 metų rugsėjo 1-osios naktį Vievyje buvo apiplėšta, išprievartauta
ir nukankinta Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos
fakulteto ketvirtojo kurso studentė L.M. Po kankinimų prigirdyta
ežere, jau negyvą atvilkta ir įmesta į netoliese esantį kanalizacijos
šulinį. Studentė tą lemtingą naktį parvyko autobusu iš Vilniaus, į
kurį grįžo iš Anglijos. Ten ji trys vasaros mėnesius rinko
braškes,užsidirbo apie 500 svarų sterlingų. L.M. nelaimei ją prie
miestelio autobusų stoties pasitiko"šventusio gimimo dieną" 18-mečio
Arūno Jabkevičiaus kompanija - "solenizantas" su dviem sėbrais - 21
metų E.Žilieniu ir 24 metų V.Prokopovičiumi. Pastarasis dar prieš
ketveris metus su kažkokiu atsitiktiniu draugužiu viename Trakų rajono
kaimr užpuolė, suspardė ir apiplėšė autobuso laukusi 76 metų amžiaus
senuką. Kadangi auka mirė tik po mėnesio, Prokopovičius buvo nuteistas
pustrečių metų kalėti, atidedant bausmės vykdymą. Nesilaikė
reikalavimo registruotis policijos nuovadoje, mušdavo tėvą bei motiną
ir pagaliau lygtinė laisvės atėmimo bausmė buvo pakeista įkalinimu.
Tačiau Lukiškėse užsibuvo neilgai, kalėjimo administracija kreipėsi į
teismą dėl paleidimo už gerą elgesį. Prašymą teismas, suprantama,
patenkino.
Dar ryškesnis "laisvės vaiko" egzempliorius - sadistinis budelis, beje
pagrobęs visus aukos pinigus, 1981 m. gimęs A.Jabkevičius. Jis teistas
buvo 4 kartus (!) už įžūlias vagystes. Pirmą kartą penkiolikmečiui
buvo paskirta 1260 litų piniginė bauda, kurios jis, aišku, nesumokėjo.
Antrą ir trečią kartą gavo lygtinės bausmes. Ir tik už varinio kabelio
vagystę 1997 m. vasarą priėjo tarsi liepto galą, pridėjus anksčiau
neatliktos bausmės dalį A.Jabkevičius Trakų rajono apylinkės teismo
buvo nuteistas 3,5 metų laisvės atėmimo bausme.
Tačiau štai kas rašoma straipsnyje "Studentė nuo žudikų gynėsi ...
malda": "Atkreipkite dėmesį - nuteistas A.Jabkevičius buvo suimtas
1998 metų vasario 11 dieną, 1999 metų liepos 28-ąją, užuot pusketvirtų
metų atsėdėjęs, jau kaip perauklėtas po pusantrų išėjo į laisvę! Jei
jis nebūtų buvęs išleistas iš kolonijos anksčiau laiko, nebūtų su
draugais šventęs gimtadienio - gal ir L.M. būtų laimingai pasiekusi
tėvų namus...
Ir tai dar ne viskas. Kaip jau nustatyta , vos iš kalėjimo paleistas
A.Jabkevičius prieš L.M. nužudymą Vievyje spėjo apiplėšti moterį -
atėmė iš jos auksinį žiedą. Štai kiek sunkių nusikaltimų per trumpą
laiką spėjo įvykdyti aštuoniolikmetis banditas! Beje, policijai seniai
pažįstamas ne tik Arūnas Jabkevičius - teisiamųjų suole sėdėjęs ir jo
tėvas , ir vyresnysis brolis." ["Akistata",1999 09 14, Nr. 70]
Straipsnio autorė V.Grigaliūnienė - drąsi moteris, nes ji pavadino
A.Jabkevičių su sėbrais žudikais ir banditais kai jie dar nebuvo
nuteisti. Tad pagal Lietuvos įstatymus jie -tik įtariamieji ir turėjo
teisę apskusti "Akistatos" redakciją dėl garbės bei orumo įžeidimo,
pareikalauti pavyzdžiui po 100 tūkstančių litų kompensacijos. Juk
daugelis teisės autoritetų karštai aiškindavo per radiją ir televiziją
piliečiams skirtumą tarp įtariamųjų ir nusikaltėlių, net grasindavo
ne tik piniginėmis baudomis išdrisusiems viešai painioti šias sąvokas.
Laimei, studentės budeliai buvo menko protelio individai, tad gal net
nežinojo apie suderintų su liberaliosios Europos reikalavimais
Lietuvos įstatymų jiems sudarytas galimybes.
A.Jabkevičiaus sėbrai buvo nuteisti ilgiems metams kalėti, jis pats -
ligi gyvos galvos. Reikia tikėtis, jog toks žmogus (?) niekada
nebeišeis į laisvę "už gerą elgesį". Nors kas žino... Mat dar 2000
metais vienas profesionalus žmogaus teisių gynėjas piktinosi tuo, kad
paskelbta eilinė amnestija nenumatė sutrumpinti bausmės laiko
įkalintiems ligi gyvos galvos. Šiaip ar taip žudikai buvo nuteisti,
tačiau kolonijos pareigūno, pasirašiusio angelišką charakteristiką
A.Jabkevičiui ir teisėjo, nusprendusio jį paleisti pavardės spaudoje
net nebuvo minimos. O bent jau pasilikęs anonimu teisėjas privalėjo
būti jei ir ne teisiamas, tai gal pašalintas iš teisėjų tarpo? Tiesa,
A.Jabkevičius buvo tik vagys recidyvistas, o ne kiekvienas šios
kategorijos nusikaltėlis tampa žudiku ar žagintoju...
Absoliučiai negali būti pateisinimo kitam anoniminiam teisėjui, kuris
2005 metų rugsėjo pradžioje paleido iš Marijampolės kalėjimo "už gerą
elgesį" 28 metų (taigi taip pat jau "laisvės vaiką") seksualinį
maniaką Vytautą Norkų. Per dešimt dienų jis tikrai "gerai" elgėsi:
Kaune išžagino studentę, mėgino ta patį padaryti vyresnio amžiaus
moteriai, o pagaliau išžagino ir pasmaugė aštuoniolikmetę vienos
Marijampolės kolegijos moksleivę. V.Norkus buvo keturis kartus teistas
už išžaginimus, vagystes, plėšimus. Pirmą kartą įkalintas už
išžaginimą 16-os metų amžiaus. 2001 balandį nuteistas kalėti šešerius
metus už keletas moterų išžaginimą ir apiplėšimą. Remiantis 2003 m.
įsigaliojusiu nauju sueuropintu Baudžiamuoju kodeksu bausmė jam buvo
sumažinta iki penkerių metų tačiau juk tai padarė ne Strasbūro
teisėjas, o lietuviškas, kuris galėjo perskaityti bylos medžiagą. Teko
V.Norkų neteisti kalėti ligi gyvos galvos, nors teisiamųjų suole
privalėjo sėdėti ir Anonimas, o taip pat, bent neakivaizdžiai,
europarlamentaras Aloyzas Sakalas. Tačiau apie pastarąjį vėliau...
Žudikų iš Vievio ir V.Norkaus atvejai plačiausiai žinomi gal todėl,
kad nusikaltėliai - recidyvistai, nors ir jaunieji. Deja, jų keliais
žengia ir dar jaunesni, gimę jau po 1990 metų, vykdantis vis daugiau
žiaurių "grynai" smurtinių ir seksualinių nusikaltimų. Nuo vaikinų
stengiasi neatsilikti ir merginos, kurias gal tiktu vadinti "laisvės
dukterimis". Jos kartais rodo ir organizacinius sugebėjimus. Antai
2003 m. rugpjūčio mėn. devyniolikmetė Neringa Danusaitė sukurstė savo
truputį vyresnį sugulovą ir jo brolį užpulti Raseinių rajono Viduklės
seniūnijos Jokainių kaime važiuojanti dviračiu miško keliuku
laiškininką su pinigais skirtais išmokėti pensijoms. Labai žiauria
sumuštas kuklus ir doras žmogus, penkių vaikų tėvas Rimantas
Marcinkus po savaitė neatgavęs sąmonės ligonėje mirė. Jaunųjų žudikų
aukomis tampa tiek vyresni žmonės, tiek , ir vis dažniau, bendraamžiai
ar net vaikai. 2004 m. pavasarį du vienos Šiaulių kolegijos
moksleiviai - 19 metų Aivaras Mikalauskas ir 28 metų Deividas Raugalas
(iš kur tokia nebūdinga Lietuvai senovinio vardo forma?) nužudė jiems
už simbolinę 50 litų sumą nuomavusį butą įmonės "Šiaulių energetikos
statybos" direktorių V.B. Įvilioję auką į namo rūsį žudikai suknežino
jam galvą laužtuvu ir dar smaugė - spaudė gerklę koją, o paskui - ant
kaklo užnertu diržu. Pagrobę nužudytojo piniginėje buvusius pinigus,
pardavę pavogto automobilio ratus ir mobilųjį telefoną žudikai pelnė
tik 750 litų. Tačiau jų užteko, kad nuomojamame bute, po kuriuo rūsyje
sandėliuke buvo V.B. lavonas, toliau kelti triukšmingus
pasilinksminimus. Žudikai nuteisti kalėti po 17 metų, tačiau ar jie
pavyzdžiui 2010 metais vėl išdidžiai nežingsniuos Šaulių gatvėmis?
2006 liepos mėn. Molėtų rajono Alantos dvaro rūmuose esančioje
bibliotekoje-muziejuje buvo nužudyta šių kultūros įstaigų vedėja 60-
metė E.S. Beveik iškart policija sulaikė nusikaltelį - 23 metų amžiaus
Alantos gyventoją Aurelijų Miškinį, kuris "veikė" kartu su pora
bendrininkų. Nužudytoji buvo surasta paslėpta muziejaus patalpoje po
senovine lova. Vertėtų gal pateikti porą citatų: "Moteris buvo sumuštu
veidu, beveik išrengta ir pasmaugta liemenėle, paskui atnešta ir
paguldyta po šia lova. Tą pačią dieną Molėtuose iš bankomato,
pasinaudojus dingusia E.S. banko kortele, buvo paimta per 2 tūkst.
litų. <...> Vietinių žmonių nuomone šį nusikaltimą paakino sunkiai
tramdomas pinigų troškulys ir protą užtemdęs stiprusis
alus" ["Lietuvos rytas, 2006 07 15, Nr. 159]
Toliau gal pateiksime tik keletą antraščių: "Nuosprendis
šešiolikmečiam senelės žudikui" ["Lietuvos rytas", 2007 07 20];
"Nepilnametis apiplėšė savo senelę", "Nužudymu įtariami paaugliai vėl
siautėja" " ["Lietuvos rytas", 2007 09 04]; "Moksleiviams uždėjo
antrankius" ["Lietuvos rytas", 2007 12 22]. Ypatingai šlykštus ir vis
labiau Marijos žemėje plintantis reiškinys - seksualinė prievarta
poilsio vietovėse, gatvėse ir mokyklose.
Jose, tarsi kalėjimuose siautėja homoseksualistai-pedofilai, nors tai
ir skamba švelniai tariant neįprastai. Štai informacija, kuria dar
1990 metais turbūt Lietuvoje niekas nebūtų patikėjęs: Vienos Šiaulių
rajono mokyklos aštuntokas 2006 m. birželio mėn. buvo teisiamas už
seksualinį prievartavimą. 15-mečiui teismas skyrė trejus metus ir
devynis mėnesius laisvės atėmimo. Tačiau bausmės vykdymas atidėtas
dvejiems metams, o paauglys įsipareigotas tęsti mokslą. Evaldas P.
žagino dvylikametį tos pačios mokyklos moksleivį, kaip apibūdinama
"oraliniu būdu". Ir, dėmesio, svarbi citata: "Mažasis iškrypėlis
prisipažino, kad "žinių pasiėmė iš pornografinių filmų" ["Lietuvos
rytas", 2006 06 30, Nr. 147]. 2005 metais šešiolikmetis panevėžietis
buvo žaginamas dviejų 21 ir 20 metų amžiaus homoseksualistų, kurie
šias scenas nufilmavo mobiliuoju telefonu [Lietuvos rytas", 2007 11
15].
Be abejonės, žymiai daugiau jaunųjų prievartautojų laikosi, kaip dabar
įprasta sakyti, tradicinės orientacijos. Nuošalų Telšių rajono
Nevarėnų miestelį terorizavo 2006 metais žagintojų gauja, kuriai
vadovavo vietinės vidurinės mokyklos dešimtokas. Jų nuolatine auka
buvo 32 metų amžiaus neįgali mergina, gyvenusi mažame namelyje su
ligota, sunkiai vaikščiojančia motina. Nelaiminga mergina beveik
pusmetį kentė smurtą, žaginimą ir patyčias, kol pagaliau ryžosi
kreiptis pagalbos į seniūnę, kuri iškvietė policiją. Tačiau baimė
neapleidžia miestelio gyventojų. Jų nuomonę apibendrintai išreiškė
viena vidutinio amžiaus moteris: "Baisiausia, kad ne svetimi, o savo
vaikai sužvėrėjo. Kuris galime būti tikras, kad su tais iškrypėliais
žagintojais nesišlaisto sūnus ar anūkas".
Gūdžiame kažkada šventos Žemaitijos užkampyje siautėjo jaunųjų
žagintojų gauja, bet dar žiauresni buvo Karmėlavos miestelyje 2005 m.
birželyje "veikę" du alkoholio apsvaiginti sadistiniai maniakai
užpuolę, sumušę, išžaginę keturias moteris ir sužaloję iš Joninių
šventės grįžtančia porą. Tą pačią Joninių naktį sadistai smarkai
sumušė ir išprievartavo 35 metų Karmėlavos gyventoją ir jos 62metų
motiną. Vienas iš nusikaltėlių, 20 metų V.Ruseckis buvo jau du kartus
teistas, o jo sėbras - šešiolikmetis A.Tovarnickis neteistas, bet su
policija dėl įvairių prasižengimų turėjo reikalų... apie šimtą kartų!
"Laisvės vaikai" nesivaržo ir miestuose. Marijampolėje 2007 m. pačioje
pradžioje "už daugybę vagysčių prieš mėnesį nuteistas, tačiau
išvengęs įkalinimo 15-metis septintokas pasmaugė ir padegė 53 amžiaus
kaimynę. Kaip rašo laikraščio korespondentė: "Dažnokai pas kaimynę
lankydavęsis paauglys neslėpė, kad su moterimi susipyko dėl intymių
santykių" ["Lietuvos rytas", 2007 01 13, Nr. 10].
Tiesa, šiuo atveju tarp aukos ir budelio minėti santykiai būdavo
dažni. Tačiau kuo kalta prieš Dievą 2006 m. vasarį išžaginta,
apiplėšta ir sumušta 59 metų neįgali Alytaus gyventoja? Ją nuskriaudė
apsvaigęs nuo alkoholio 14-metis Ž.R., ne kartą už vagystės jau
ankščiau įkliuvęs, bet neteistas kaip dar nesulaukęs 14 metų. Šį kartą
Ž.R. buvo Alytaus rajono apylinkės teismo nuteistas dvejiems su pusę
metų laisvės atėmimo, bet bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams,
nes "atsižvelgta į jo jauną amžių ir į tai, kad realus laisvės
atėmimas gali padaryti neigiamą įtaką nepilnamečio socialinei brandai
ir vystimuisi". Turbūt Ž.R. socialinė branda ir taip jau toli
pažengusi, nes Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusios
apeliacinį skundą ir nusprendęs bausmės atidėjimą panaikinti,
konstatavo, kad nepilnametis yra "agresyvus, nesivaldantis, muša
klasės draugus, grasina išprievartauti mergaites" ["Lietuvos rytas",
2007 10 08, Nr. 230].
Sadizmas tapo būdingas ir daugeliui jaunų merginų, kurių senelės ar
prosenelės Nepriklausomoje Lietuvoje leistame katalikiškame žurnale
"Naujoji vaidilutė" 1922 m. buvo apibūdintos kaip "tautos papuošalas,
lyg skaistus baltos lelijos žiedas". Senamadiškai turbūt skamba tokie
žodžiai kai pavyzdžiui Naujoje Akmenėje trys gimnazistės (dvi 17-metės
ir viena 14-metė) 1999 m. rugpjūčio mėn. žiauriai kankino ir pasmaugė
keturiolikmetę K.K., keršydamos už jos neva kalbas apie vienos iš
būsimųjų savo budelių nėštumą. Veikė jos profesionaliai: atviliojo
K.K. į privačios namų valdos sodą, o po egzekucijos "aukos kūną ketino
užkasti, bet sutrukdė išsikerojusios vaismedžių šaknys. Tad mergaitės
lavonas buvo įmestas į gretimo sodo šulinį" ["Lietuvos rytas", 1999 09
16, Nr. 216]. Naujosios Akmenės gimnazistės apsiėjo be vaikinų
pagalbos, kitaip nei dvi Panevėžio trylikametės septintokės, Aistė ir
Lina, kurios 2006 m. gruodžio mėn. suorganizavo vienmetės bendraklasės
išprievartavimą, keršydamos už apkalbos. Mat ji neva pavadino jas
narkomanėmis. Auka buvo pusiau prievarta atvesta į vieno namo rūsį,
kuriame girtaudavo ir ... su keliais vyresniais vaikinais Aistė ir
Lina. Vienas iš nuolatinių jų "draugų" 19-metis, jau teistas F.G.
"išniekino paauglę oraliniu ir analinių būdais" ["Lietuvos rytas",
2007 12 19, Nr. 291].
Abiems Panevėžio trylikametėms nebetinka apibūdinimas "skaistus baltos
lelijos žiedas", tačiau turėtų jausti satisfakciją garsus, nors ir
bebalsis dainininkas bei šoumenas, kuris 1999 metais tame pačiame
"Lietrytyje" paskelbė entuziastingą straipsnį "Seksualieji
užsieniečiai laužo mitą apie lietuvaitės drovumą". Mitas, kaip matėm,
sėkmingai toliau griaunamas, bet galima įtarti, jog straipsnio
autorius (M.M.) painioja privačius ir visuomeninius interesus. Juk
interviu vienam iš daugelio Lietuvos moteriškių žurnalų jis
prisipažino, kad jei nors vieną dieną neturi intymių santykių su
moterimis, kenčia stiprius galvos skausmus. Nepadeda nei "citramon
forte stiral", nei modernesni vaistai. Tad ar M.M. nesmerkia
"davatkiškumo" ir nepropaguoja seksualinės revoliucijos Lietuvoje dėl
asmeninių motyvų?
Grįžtant prie nusikaltimo Panevėžyje reikia pripažinti, jog teismas
tarė savo žodį: F.G. nuteistas 6 metų kalėti, tačiau išprievartavimo
"užsakovės" buvo apklausinėjamos tik kaip liudininkės. Juk nusikaltimo
dieną joms dar nebuvo suėję 14 metų, nuo kada jos privalėtų atsakyti
pagal baudžiamąjį kodeksą. Tokį turime sueuropintą kodeksą...
Apie teisėjus ir politikus teks plačiau pakalbėti, tačiau vienos
teisininkės samprotavimai dėl jaunimo nusikalstamumo verčia ne tik
prieštarauti, bet stebėtis ir piktintis. Teisės universiteto
Kriminologijos katedros vedėja G.Babachinaitė aiškina "Atgimimo"
skaitytojams, kad per televizijos kanalus ir visokius "Tik vyrams" ar
"Panelės" tipo žurnalus skleidžiama "informacija" šiek turi įtakos
seksualiniam smurtui, tačiau ne tiek nusikaltimų kiekiui, o būdui.
"Mano atlikti tyrimai rodo, kad sovietmečiu nepilnamečiai nusikaltimą
darydavo įprasčiausiu būdu, o per televiziją prisižiūrėję visokių
galimybių daro nusikaltimus, kaip pasakytų seksologai, rafinuotais
būdais" - teigia G.Babachinaitė [žr.:"Atgimimas", 2007 03 16-22, Nr.
11, p. 4].
Paskui ji nurodė, kad seksualinių nusikaltimų nepilnamečiai padaro
mažiau nei anksčiau. Tai jau tarsi įžūlus melas, nes tokie
nusikaltimai anksčiau Lietuvoje būdavo nepaprastai reti, bet
skaitykime toliau: "Kita vertus, Lietuvoje pamažu artėjama prie
europinio lygmens - ten seksualinio smurto yra daugiau, tačiau,
priešingai nei seksualinis chuliganizmas, G.Babachinaitės žodžiais,
vyrauja 'gurmaniškumas" - santykiai su nepilnamečiais".Kokie švelnūs
terminai "seksualinis chuliganizmas" ir "gurmaniškumas", nors turima
omenyje sunkūs ir šlykštūs nusikaltimai, kurių aukos lieka
psichologiškai ir ne tik sužalotos visam likusiam gyvenimui. Nejaugi
teisininkė, katedros vedėja nieko neskaitė apie jos minėtų
"chuliganizmo" bei "gurmaniškumo" pasėkmes? Tikriausiai, skaitė, bet
aukos juk beveik išimtinai iš "runkelių", o ne teisininkų ir jų atžalų
tarpo... G.Babachinaitė kategoriškai atmetė net "europinio lygio "
šalyse paplitusią nuomonę, kad erotikos rodymas per televiziją gali
išprovokuoti smurtą. "Tai krikščioniško veidmainingumo padarinys, visi
mano, kad jei rodys daug sekso, tai visi darys seksualinius
nusikaltimus. Lietuvos ir kitų šalių tyrimai rodo, kad net informacija
iš prastų šaltinių vaikinams iki 14 metų yra kaip tam tikras garo
nuleidimas".
Štai toks savo modernumu gal net Vakarus lenkiantis XX a. pradžios
lietuviško teisės mokslo šviesulių požiūris. Vėl kalta krikščionybė,
nors kažin ar kriminalistikos specialistė sutiktų vakare nuošalioje
vietoje būti užklupta atitinkamą informaciją ką tik gavusio paauglio
su rafinuotais polinkiais kuris dar nenuleido garo. Policijos juk
visur nepastatysi, nors šią banalią tiesą pernelyg dažnai kartodavo
buvęs jos generalinis ir kiti komisarai. Tačiau jų pavaldiniams iš
tiesų nepaprastai sunkus gyvenimas, jiems nesiseka net patiems
apsiginti.
"Mušk policajų"
Čia iš anksto atsiprašau dirbančių ir pagal esamas sąlygas neblogai
dirbančių sunkų bei pavojingą darbą policininkų. Tiesiog dabartinės
Lietuvos tikrovė skatina perfrazuoti prieš dešimtmetį girdėtos
kvailokos dainelės "Myliu policajų" pavadinimą. Iš tikrųjų gi
Lietuvoje "meilė" policijai reiškiama ypatinga, ko gero niekur kitur
nežinoma forma. Suprantama, kad visur pasitaiko, jog policininkai
sužeidžiami, net žūsta susirėmimuose su gangsteriais arba visiškai
neprognozuojamais psichopatais. Tokie atvejai vaizduojami daugelyje,
kartais gana primityvių Holivudo filmų.
Tačiau Lietuvoje policininkus užpuola niekuo neišsiskiriantys girti
dažniausiai ar net blaivūs piliečiai, tiek vyrai, tiek ir moterys.
Pranešimai apie "karą" su policija apstu kriminalinių kronikų
puslapiuose. Netikslinga straipsnį paversti kriminalinės kronikos
sąvadu, bet patraukia dėmesį vien 2006 m. - 2007 m. laikotarpio štai
tokie žinučių pavadinimai: "Policininkai neišvengė smūgių", "Vyriškis
mušėsi ir kandžiojosi", "Girti pažeidėjai policininkus užpjudė
šunimis", "Neblaivų pažeidėją užrūstino kyšio nepaėmę patruliai",
" Kaunietė siautėjo Šiauliuose"" Girta kaunietė smogė pareigūnui",
"Prieš pareigūnus su peiliu rankoje", "Smogė policininkei", "Prieš
pareigūnus ir dantimis".
Pastaroji žinutė dar apie 2005 m. įvykius, čia minimas kelis kartus
teistas šilutiškis, S.G. yra turbūt policininkų kandžiojimo "sporto"
pradininkas. Nedidelės vagių gaujos vadeiva S.G. sulaikomas
policininkų "švaistėsi kumščiais, spardėsi, o galop ėmė kandžiotis.
Vienam policininkui dantimis vos ne iki kaulo sudraskė abiejų rankų
dilbių raumenis, kitam sukandžiojo rankų krumplius ir per drabužius
suleido dantis į pilvą" ["Lietuvos rytas", 2005 06 27, Nr. 147].
Minėtas šilutiškis turi pasekėjų visoje Lietuvoje. Praeitų metų
rugpjūčio mėn. Panevėžyje 25 metų amžiaus M.U. girtas ir neturėdamas
teisių, kurios buvo atimtos už ankstesnius pažeidimus, vairavęs
automobilį "Alfa Romeo", mėginant policininkams jį sulaikyti spyrė
pareigūnui ir įkando jam į plaštaką.
Girdint ir skaitant apie tokius atvejus, darosi lyg ir suprantama,
kodėl vienas JAV rašytojas savo liguistos fantazijos sukurto
personažo, žmogėdros Hanibalo Lekterio gimimo vietą nurodė Lietuvą...
Tiesa, ne visiems policininkų skriaudėjams būdingi žmogėdriški
instinktai. Pavyzdžiui Pasvalio rajono Pušaloto miestelio 26 metų
gyventojas G.Mickus jau anksčiau du kartus teistas už pasipriešinimą
policijai ir vieną kartą - už valstybės tarnautoją įžeidimą
(suprantama, bausmių vykdymas būdavo atidedamas) 2007 m. lapkričio
mėn. vienoje Panevėžio kavinių ėmė keiksmažodžiais įžeidinėti trumpam
užėjusius policijos patrulius. Stipriai išgėręs, nors jau keletą kartų
gydęsis nuo alkoholizmo, G.Mickus vengdamas sulaikymo du kartus smogė
vienam policininkui į veidą, sulaužydamas jam skruostkaulį. Už tokį
veiksmą minėtas asmuo teismo nuosprendžiu jau buvo įkalintas
vieneriems su puse metams, nors tikriausiai, už kokių poros mėnesių
paleistas kaip gerai besielgiantis.
Nenusileidžia vyrams ir silpnosios, atsiprašau dailiosios lyties
atstovės, daugiausia kaunietės. Viena keturiasdešimtmetė viešnagės
Šiauliuose metu girta su drauge triukšmavo kavinėje, sudaužė kelis
bokalus. Iškviesti policininkai paprašė atsiskaityti už sunaikintą
kavinės turtą, kaunietė V.B. iškoneveikė policininkus, spjaudėsi,
spardėsi ir kėsinosi pareigūnus braižyti nagais. Kita
keturiasdešimtmetė jau gimtajame mieste "kumščiais į veidą smogė jos
tramdyti atvykusiam policininkui".
["Lietuvos rytas", 2007 08 07, Nr. 178]. Kažin ar daug panašių epizodų
pasitaiko Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ten, tikriausiai,
pareigūnų skriaudėjams bausmės nebūtų kelis kartus atidedamos. Vargu
ir dabartinėje Rusijoje girtos moteriškės nebaudžiamos spardytų ir
daužytų kumščiais milicininkų fizionomijas. Išskyrus, suprantama
atveją, jei tai darytų kokia nors oligarchus aptarnaujanti
superelitinė prostitutė, tokia kaip garsioji Ksenija Sobčak.
Lietuvoje, deja padėtis kitokia. Policininkai, žinoma, ne angelai,
nors jų profesinė šventė kažkaip keista pavadinta "Angelų sargų
diena", tačiau "elito" požiūris į paprastus policijos pareigūnus kelia
pasipiktinimą ir nuostabą. Už fizinį priešinimąsi pareigūnams
privalėtų būti nustatytos griežtesnės bausmės ir pareikalauta iš
teisėjų jas taikyti be išlygų. Tiktai Lietuvoje teismai ir teisėjai
"visiškai nepriklausomi", valstybės valdžia jiems esą pagal
konstituciją negali daryti takos. Jau žinomi atsitikimai, kai
nusikaltėliai - recidyvistai paduoda į teismą policininkus už grubų
elgesį juos sulaikant, teisėjai skundus priima ir pradeda procesą.
Kaip tai veikai policininkų moralinę būseną, jų ryžtą sąžiningai
vykdyti savo tiesiogines pareigas, o ne imituoti jų atlikimą,
tikriausiai, aišku ir be komentarų.
O dar prastas aprūpinimas susisiekimo bei ryšio priemonėmis, ypatingai
rajonuose, kur "taupymo sumetimais" taip pat naikinami įgaliotinių
etatai. Pavyzdžiui Panevėžio rajono Naujamiesčio miestelio gyventojai
turi jiems ginti skirtą įgaliotinį, kuris "reziduoja" kitoje rajono
pusėje už 30 kilometrų Karsakiškio gyvenvietėje, į kurią tenka
važiuoti per Panevėžio miestą. Kitą vertus, chuliganai, tiksliau
banditai, muša įgaliotinį ir Karsakiškyje, ir gretimuose
Tiltagaliuose. Kur jam rūpintis tolimu Naujamesčiu!.. Neskatina
rizikuoti ir atlyginimas, kuris žemesnių bei vidutinių kategorijų
policijos darbuotojams pagal Lietuvos policijos interneto saite
paskelbtus duomenis siekia (nesumokėjus mokesčių) nuo 1570 iki 2060
litų. Nenuostabu tad, jog kaip š.m. kovo 10 d. pranešė M 1 plius
radijas: "vis daugiau policijos pareigūnų palieka tarnybą. Jauni
pareigūnai palikę tarnybą išvažiuoja į užsienį uždarbiauti. Trūksta
dabar beveik 1500 policininkų." Jauni, o ir nevisai jauni buvę
policininkai gali išvykti į Airiją, Didžiąją Britaniją ar Norvegiją,
kur nepalyginamai daugiau uždirbs ir nebus mušami darbo metu. Deja,
plėšiami ir žudomi senukai, kaip ir prievartaujami moksleiviai išvykti
dirbti į užsienį negali ir jie ten nereikalingi.
Keistas vaizdas mūsų Tėvynėje: niekas tarsi nėra atsakingas už blogą
kriminalinę situaciją, didelį ir didėjanti ypatingai žiaurių skaičių
nusikaltimų, kuriuos padaro keli ar keliolika kartą teisti
recidyvistai ir nepilnamečiai. Nesvarstoma ši skaudi problema
vyriausybės posėdžiuose, nediskutuojama taip kaip alkoholinių gėrimų
reklama žiniasklaidoje ar samanės gamybos pardavimui įteisinimas.
Nusikalstamumas nepaprastai išsamiai aprašomas spaudoje, rodomi
drastiški vaizdai televizijų laidose, jų ten dargi perdaug, bet
valdžios viršūnės dėl šių dalykų visiškai nesijaudina.
Pikti liežuviai mala, kad aukščiausi valdžios vyrai skaito tik vieną
spaudos leidinį - žurnalo "Lietuvos ryto" skaitytojams "Stilius". Jame
nieko nerašoma apie nusikaltimus ir policininkų bėdas, o vien tekstai
skirti "elito" pramogoms ir šventėms bei gausybė spalvotų nuotraukų,
kuriuose garbingiausiuose vietose puikuojasi tie patys aukščiausieji
su gerai pasiūtais kostiumais ir pakelta šampano taure rankoje. Viskas
"All right" - gyvenimas gražus, sveikata ideali, reitingai nekintamai
aukšti. Lietuva juk ne kažkokia Malaizija, kurioje šiemet vykusiuose
rinkimuose, kaip kovo 9 d. pranešė Bi Bi Si radijas "aukštas
nusikalstamumo lygis tapo viena iš valdančiosios koalicijos
pralaimėjimo priežasčių".
Teismai, bausmės ir politika
Lietuvoje pirmuoju laikotarpiu po 1990-ųjų "elitas" dar šiek tiek
rūpinosi kriminaline situacija. Ją svarstė seimas, kuris priėmė
nusikaltėlių prevencinio sulaikymo įstatymą. Šis įstatymas pasirodė
gana efektyvus, tačiau, deja, veikė neilgai. Buvo panaikintas
pretekstais, kad jis pažeidžia Europos ir gal kokias kitas žmogaus
teisių chartijas, sudaro prielaidas grįžti prie tarybinės tvarkos ir
panašiai. Vienas iš rūsčiausių prevencinio sulaikymo įstatymo kritikų
buvo dabartinis konservatorių lyderis A.Kubilius. Jis piktinosi, kad
minėtas įstatymas neatitinka vakarietiškių standartų, kurie nenumato
galimybės laikinai izoliuoti pavojingus recidyvistus, kol jie neįvykdė
naujo nusikaltimo. Tik po nusikaltimo padarymo tokius asmenis galima
izoliuoti ir tai su teisėjo leidimu, išskyrus atvejus, kai jie
sugaunami pačiu nusikaltimo momentu. Tiesiog plikbajoriškas noras
pasirodyti labai vakarietiškais buvo būdingas įvairioms politinėms
jėgoms ir daugeliui aukštų teisėsaugos pareigūnų.
Liudininkas yra V.Landsbergis, kuris savo pranešime "Žmogaus teisių
apsauga Lietuvoje" skaitytame Vokietijoje, Liubeko mieste 2004 m.
pavasarį vykusioje tarptautinėje konferencijoje sakė: "Mes tebeturime
problemų žmonių nuosavybės teisių atkūrimo srityje <...> ir dėl
perpildytų kalėjimų, kai naujų šio pobūdžio įstaigų statyba ilgai
varžė finansiniai ir politiniai (viešųjų ryšių) sumetimai". Tai
reiškia, jog nusikaltėlių buvo daug, kalėjimai ir kolonijos
perpildyti, kas skatina siaubingas patologijas pačių kalinių tarpe,
bet naujos penicianitarinės įstaigos nestatomos, nes "rūpinamasi"
įvaizdžių Vakaruose, nenorima, kad Lietuva atrodytų kaip policinė
valstybė. Neprotingas ir amoralus šitoks "rūpinimasis" - tos pačios
Vakarų valstybės, ypatingai JAV, nevengia statyti naujų kalėjimų, kai
egzistuoja atitinkama būtinybė. O jeigu tarptautinių žmogaus teisių
profesionalų organizacijos ir reiškia priekaištus, tai juos galima
atremti primenant, kad Lietuva turi įveikti sunkų komunistinės
totalitarinės sistemos palikimą. Juk tokiu argumentu daugelis politikų
ir žurnalistų švaistosi ten kur tinka ir kur netinka, tiek užsieniui,
tiek, taip sakyti, vidiniam naudojimui. Laimė dar, kad Rusijos caro
valdžia, kurį nesirūpino per daug savo įvaizdžiu XX a. pradžioje
pastatė modernišką tiems laikams Lukiškių kalėjimą, o 1944 m.
besitraukdama vokiečių kariuomenė jo nesusprogdino...
Dabartinės Lietuvos "elito" demonstruojamas tariamas pergyvenimas dėl
šalies įvaizdžio ir visokio plauko žmogaus teisių gynėjų stebėtojų bei
kontrolierių pastangos davė dar vieną, tikrai jau baisų rezultatą.
Teismai, kaip jau pateikėme nemažai pavyzdžių, paleidžia iš įkalinimo
įstaigų prieš laiką "už gerą elgesį" labai pavojingus nusikaltėlius,
kuriuos paskui tenka vėl gaudyti policijai. Teismai teisia
recidyvistus trečią, penktą ar net dešimtą kartus, o paskui greitai
juos išlaisvina. Šie gi nedelsdami daro naujus žiaurius nusikaltimus,
perteikia "patirtį" nepilnamečiams.
Štai pati naujausia "Respublikos" dienraščio žinutė, kad Kupiškio
rajono kriminalistai baigė tirti ir Panevėžio apygardos prokuratūrai
perdavė jauno 18-mečio kupiškėno, pernai surasto Lėvenį upėje,
nužudymo bylą. Tyrėjai nustatė, kad kupiškėnas prieš mirtį buvo
kankinamas, mušamas, žaginamas. Suimti 4 nusikaltėliai. Nusikaltimo
organizatorius homoseksualistas "A.Červonikovas (gim. 1977 m.), vos
prieš pusantro mėnesio buvo sugrįžęs iš įkalinimo vietos. Penkis
kartus teistas, nelaisvėje net 11 metų praleidęs kupiškėnas
nusikaltimą įyykdė su trimis draugais. Pareigūnai suėmė septynis
kartus teista Grigorijų Diačenką (gim. 1984 m.), keturis kartus teista
Gintautą Motiejūną (gim. 1980 m.) ir pareigūnams dėl įvairių
nusižengimų jau gerai žinomą nepilnametį D.D.
A.Červonikovas įtariamas ir išprievartavimu. Jo išniekintas jaunuolis
bandė pabėgti, tačiau nusikaltėliai jį pagavo ir žiauriai sumušė bei
suspardę paskandino.
Kupiškio policijos pareigūnus, pradėjusius tirti šį nusikaltimą,
apstulbino A.Červonikovo kriminalinė veikla. Per pusantro mėnesio jis
spėjo padaryti beveik dvidešimt nusikaltimų - išžagino nepilnametę
mergaitę, plėšė, vagiliavo." ["Respublika", 2008 03 28, Nr. 68, p. 7]
Lietuvoje pastarajame dešimtmetyje nuteisti už nužudymą vidutiniškai
izoliuoti nuo visuomenės išbūna 4 metus ir 10 mėnesių, t.y. trumpiau,
nei už nužudymą Baudžiamajame kodekse numatyta mažiausia bausmė. Taip
rašė 2007 m. kovo 26 d. "Respublika". Ten pat pateikti poros
teisininkų komentarai. Jie sakė, kad tai negerai, bet tokia praktika
labai nesipiktino. Tokie esą įstatymai, kuriuos gal reikėtų keisti.
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas V.Piesliakas
pastebėjo, kad priešlaikinio nusikaltėlių paleidimo klausimą
reguliuoja du kodeksai - Baudžiamasis ir Bausmių vykdymo, ir
reguliuoja skirtingai. Bausmių vykdymo kodekse numatytos švelnesnės
paleidimo sąlygos nei Baudžiamajame kodekse - prieš paleidžiant
anksčiau laiko pagal Bausmių vykdymo kodeksą, priešingai nei numatyta
Baudžiamajame kodekse, pakanka atlikti trečdalį paskirtos bausmės,
įkalinimo laikas trumpinamas neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo
sunkimą. Štai taip - neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą!
Praėjo metai nuo turėjusio sukelti didžiulį atgarsį ir įvairių
valdžios šakų skubius veiksmus "Respublikos" straipsnio. Tačiau nieko,
absoliučiai nieko panašaus nebuvo daroma. Nesvarstė, savaime
suprantama, ir Konstitucinis teismas, vadovaujamas teisėkūrininko
E.Kūrio, klausimo ar tokia bausmių mažinimo praktika neprieštarauja 18
Konstitucijos straipsnio teiginiui "Žmogaus teisę į gyvenimą saugo
įstatymas."
Tai gal net galima pateisinti... Juk 2006 m. pavasarį ir vasarą
Konstitucinis teismas svarstė klausimą ir ruošė sprendimą ginanti
aukštuosius valdininkus nuo bandymų bent šiek tiek apriboti jų algų
didinimą. Sprendimas gigantiškas savo apimtimi, paskelbtas minėto
teismo biuletenyje "Konstitucinė jurisprudencija" [2006, Nr. 3, p. 178-
226] vien savo pavadinimu eliminuoja bet kokią viltį jį užginčyti.
Štai tas pavadinimas:
Sprendimas
Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo - Vilniaus miesto 3 apylinkės
teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11
straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109
straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos politikų,
teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30
straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar
Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.
1494 "Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d.
nutarimo Nr. 689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės
institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo
"dalinio pakeitimo" 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2,
3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui, nutraukimo.
2006 m. rugpjūčio 8 d.
Vilnius
Neteisūs tad tie, kurie skalambija, jog vos 9 Konstituciniai teisėjai
įsikūrę didžiuliame pastate dykaduoniauja. Paruošti tokios apimties
teisinius dokumentus, net turint visą būrį patarėjų bei sekretorių -
tikrai katorgiškas darbas, nors ir nepaprastai gerai atlyginamos...
Teisus dabartinis vidaus reikalų ministras R.Čiupaila, sakydamas, jog
paprastam piliečiui neįmanoma susivokti Lietuvos įstatymų vingrybėse.
Tiktai be reikalo ministras prideda " ir baudžiamųjų". Bausmės tikslas
ne tik nubausti pavojingą nusikaltėlį, bet ir apsaugoti nuo jų
veiksmų ramius piliečius. Deja, Dievo ir žmogiškosios moralės
normomis aiškiai nesirėmė, greičiau jas visiškai ignoravo Baudžiamojo
ir Bausmių vykdymo kodeksų "kūrėjas" 13 metų teisingumo ministerijos
sekretoriumi išbuvęs G.Švedas bei 2000-2004 metų seimo kadencijos
Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas. Šis net
viešai yra pareiškęs, kad neturėdavęs laiko į pateiktus įstatymų
tekstų įsigilinti". Štai toks buvo komiteto pirmininkas, kada jo
aprobuotiems kodeksams Seimas pritardavo praktiškai nesvarstydamas.
Jeigu bausmės negali pataisyti ar įbauginti vėl nedaryti nusikaltimų,
tai bent turėtų apsaugoti vaikus bei senelius nuo žudikų ir
prievartautojų. Deja, ir tokios funkcijos dėl teisėjų ir įstatymų
leidėjų kaltės jos neatlieka. Tad policija aiškindama nusikaltimus gal
dirba beprasmišką darbą? Jos pastangas paverčia niekais kai kurie
teisėjai, o jų pavardės lieka nežinomos. Jie tarsi sako "gerai
besielgiantiems": "Grįžk į laisvę, žudyk ir prievartauk! Sėkmės tau!"
Čia jau ne korupcijos pasekmė: absoliuti dauguma sadistų ir iškrypėlių
neturi lėšų bet kam, ne tik teisėjui papirkti.
Gal teisus tad yra JAV medicinos profesorius Džeimsas Giliganas (James
Gilligan), kuris pernai lietuviškai išleistoje knygoje "Smurtas.
Apmastymai apie nacionalinę epidemiją" rašo: "Agresijos, kurią patys
neturtingiausi patiria iš esančių tarp jų nusikaltėlių
(išprievartavimai, žmogžudystės, užpuolimai, apiplėšimai) padariniai
tokie tiesioginiai, apčiuopiami ir matomi, tokie fiziškai skausmingi,
tokie pavojingi gyvybei, kad jie neišvengiamai atitraukia
neturtingosios klasės dėmesį nuo kur kas geriau užmaskuotų ir
netiesioginių agresijos formų, kurias jie patiria iš vidurinės ir
viršutinės visuomenės klasių. Kaip ne per seniausiai pabrėžė Atstovų
rūmų narys Charlesas Schumeris, palaikyti kuo aukštesnį nusikalstamumo
lygį politiškai aktualu tai partijai, kuri atstovauja pačių
turtingiausių sluoksnių interesams" (183 p.).
Tai apie Jungtines Amerikos Valstijas, nors ten labai pavojingų
visuomenei nusikaltėlių pirma laiko "už gerą elgesį' neišlaisvina, o
kada kas baudžia net mirties bausme. Nejaugi užjūrių profesorius
apibendrina Lietuvos patirtį? Tačiau tada vietoj partijos turėtų būti
kažkokių grupių pavadinimas. Kaip kitaip suprasti, kodėl nekeliamas
aliarmo, dėl tiesiog nusikalstamų baudžiamojo kodekso nuostatų , net
nediskutuojama šiuo klausimu. Žodžiai "palaikyti aukštesnį
nusikalstamumo lygį" nebeatrodo fantazija...
Net aukštiems valdžios asmenims nusikalstamumas tarsi neegzistuoja.
Tai esą tik policijos, prokurorų, teismų reikalas: " Kiekvienas dirba
savo darbą!" Tačiau galima padaryti tokį sugretinimą - LTSR
Aukščiausios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis, kaip rašė savo
prisiminimuose Z.Toliušis, V.Gustainis, A.Dambrauskas ir kai kurie
kiti inteligentai, užtardavo buvusius tremtinius ir politinius
kalinius dėl prisiregistravimo, įsidarbinimo, kartais ir kuklaus buto
gavimo. O juk galėjo J.Paleckis sakyti: "Kiekvienas dirba savo darbą!
Kreipkitės į LTSR KGB pirmininko pavaduotoją draugą Leonardą
Martavičių. Jis labai pareigingas darbuotojas" arba "Jūs iš Kauno.
Šaunu. Ten Kauno miesto KGB įgaliotiniu dirba draugas Petras Raslanas.
Tai tikrai jautrus žmogus".
Justas Paleckis tuomet, tikriausiai, netikėjo Dievu, tačiau gėrio
samprata ir siekimas padėti artimui jam nebuvo svetimas. Tam
įtikinamų liudijimų randame pergyvenusių tremtį ar lagerius iškilių
žmonių nekonjunktūriniuose atsiminimuose. Keista, bet atrodo, kad
Lietuvai esant priklausomybės būsenoje, tarp jos vietinės valdžios ir
paprastų piliečių egzistavo grįžtamasis ryšis, kurio XXI amžiaus
pradžioje nebeliko. Valdantieji palaipsniui atsisako savo pareigų
piliečiams, net elementarios priedermės ginti juos nuo nusikaltėlių
siautėjimo.
Sunku patikėti, kad amerikiečių mokslininko Džeimso Giligeno
drastiškos išvados tinka dabartiniai Lietuvai, tačiau įnirtinga
kampaniją prieš Prezidentą R.Paksą ir jo nušalinimas bei neturintis
precedento demokratinių valstybių istorijoje E.Kūrio teismo
nuosprendis uždrausti jam iki gyvos galvos dalyvauti seimo ir
prezidento rinkimuose kelia visokių minčių. Juk dar 2002 m. pavasarį
R.Paksas, tada tik liberalų demokratų partijos pirmininkas spaudoje
paskelbtame pareiškime griežtai nurodė, jog už teisėsaugos būklę
atsakingas V.Adamkus ir kritikavo jo neveiklumą šioje srityje:
"Tapo įprasta teigti, kad šalies Prezidento tiesioginė veiklos sritis
yra pirmiausia užsienio politika. Kažkodėl nutylima, kad Prezidento
V.Adamkaus valdymo metais teisėsauga taip pat tapo tiesiogine
Prezidento įtakos sfera. Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės
saugumos departamento, prokuratūros vadovų skyrimas dabar jau yra
Prezidento kontroliuojamas. Šios tarnybos, nuo kurių priklauso
Lietuvos piliečių saugumas, atsiskaito Prezidentui, jis vertina ir
daro įtaką jų veiklai.
Aš rėmiau tokį Prezidento galių stiprinimą. Rėmiau Valdą Adamkų kaip
žmogų, atvykusį iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tikėjau, kad jis atneš
į Lietuvą tvarkos, kuria gali pasigirti amerikiečiai, nugalėję mafiją,
sėkmingai surenkantys mokesčius, galintys didžiuotis pasaulinės rinkos
lyderių vardu.
Tačiau Prezidentas, matyt, situaciją Lietuvoje vertino kitaip. Apie jo
įtakoje esančių teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą nebuvo
užsiminta ir šių metų šalies vadovo pranešime. <...> Prezidentas
atsako už institucijas, kurioms privalu rūpintis, kad nusikalstamo
pasaulio įtaka Lietuvoje nuolat mažėtų. Antraip ar galime tikėtis, jog
mokesčiai piliečiams sumažės, jei šešėlinio verslo magnatai ir toliau
gyvens visiškai nemokėdami mokesčių. Noriu pasakyti labai aiškiai: už
kovą su juoduoju pasauliu atsakingas Prezidentas". [žr.: "valstiečių
laikraštis, 2002 04 16, Nr. 31, p. 14] Neįmanoma dabar jau nustatyti
kaip tada reagavo visuomenė į R.Pakso pareiškimą, bet "juodosios
jėgos" jį, turbūt, įsidėmėjo ir padarė sau išvadas. Vargu ar čia verta
aptarinėti 2002 metų prezidento rinkimų kampaniją, bet atkreiptinas
dėmesys į tiesiog nesuvokiamą įniršį dėl R.Pakso rinkiminio šūkio
"Tvarka bus!", dar didesnį įtarimą kelia ir net stulbina tai, kad
neigiama pati piliečių teisė rinktis ne tą kandidatą, kurį jam siūlo
"elitas". Koncentruota ir karingiausia forma šitokia "liberalią"
nuostatą reiškė LTV pokalbių laidos "Be pykčio" vedėjas visokios
tolerancijos šauklys L.Donskis savo pykčiu alsuojančiuose
straipsniuose ir komentaruose per televiziją bei radiją. Jų tekstus
L.Donskis maloniai teikėsi publikuoti jau 2004 m. išleistoje knygoje
šiek tiek pretenzingu pavadinimu "Pilietinė visuomenė ir jos priešai".
Viename iš jų L.Donskis rašo: "Žemas politinės kultūros lygis ir
jokios nuovokos neturėjimas, kokios yra šalies prezidento galios ir
funkcijos, leidžia laimėti rinkėjų balsus paprasčiausiai sakant jiems
tą ką jie nori girdėti" (p.114). Reiškia rinkėjai nesuvokia, kad
prezidentas neturi galių kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Kitas
dalykas Baltarusija ar Pietų Kaukazo regionas, prioritetinis Lietuvos
politikoje... L.Donskio demokratijos samprata apima ir draudimą
piliečiams palyginti vienokias ar kitokias gyvenimo sąlygas praeityje
ir šiandien: "Ne nemirktelėjus keliamas klausimas, ar gyvenimas šalies
okupacijos sąlygomis buvo geresnis ar blogesnis už nepriklausomos ir
demokratinės Lietuvos gyvenimą. Jau pats šio klausimo kėlimas, lygiai
kaip ir noras atsakyti į jį [?!], byloja kažką niūraus ir grėsminga
apie mūsų visuomenės sąmonės ir viešosios moralės būklę" (p. 109). Gal
kaip tik niūrus dabartinės Lietuvos gyvenimo reiškiniai ir skatina
kelti minėtą klausimą, bet L.Donskis tarsi sako: "Užsičiaupk, runkeli,
Lietuvoje viskas puiku. All right!"
Panašiais "argumentais", jei ne L.Donskis tai kiti jo bendraminčiai,
be abejonės, beatodairiškai švaistysis š. m. rinkimų kampanijoje.
Tačiau 2003 pabaigos - 2004 pradžios valstybės perversmo scenarijaus
pakartojimas kažin ar beįmanomas. Nusikaltėlių aukos bei jų artimieji
šaukiasi tvarkos ir teisingumo. Principą "Justitia est fundamentum
regnorum" būtina pradėti įgyvendinti Lietuvoje.
http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/36/53/